Beždžionių raupai yra reta, zoonozinė infekcija, kurią sukelia beždžionių raupų virusas (Monkeypox virus). Šis virusas priklauso ortopoksvirusų šeimai ir yra artimas raupų viruso giminaitis. Nors raupai buvo išnaikinti praėjusio amžiaus pabaigoje, beždžionių raupai vis dar pasireiškia tam tikrose pasaulio vietose ir pastaraisiais metais išplito į daugelį šalių.

Beždžionių raupai buvo pirmą kartą aptikti 1958 m. laboratorijoje, kurioje buvo tiriamos beždžionės, tačiau pirmasis užsikrėtimas žmogui užregistruotas 1970 m. Kongo Demokratinėje Respublikoje. Nors ilgą laiką liga buvo daugiausiai sutinkama Afrikoje, šiuo metu beždžionių raupai kelia susirūpinimą dėl jų išplitimo į kitus žemynus.

Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra beždžionių raupai, kokie yra jų simptomai, kaip jie perduodami, kaip galima užkirsti kelią užsikrėtimui ir kokie yra gydymo metodai.

Kas yra beždžionių raupai?

Beždžionių raupai yra virusinė infekcija, kuri gali būti perduodama iš gyvūnų žmonėms arba tarp žmonių. Liga dažniausiai pasireiškia simptomais, kurie primena raupus, tačiau ji paprastai yra mažiau sunki.

Pagrindiniai viruso šaltiniai yra graužikai ir kiti mažieji žinduoliai. Žmogus gali užsikrėsti per tiesioginį kontaktą su užkrėstu gyvūnu, jo audiniais, krauju ar skysčiais. Taip pat užsikrėsti galima per kontaktą su užkrėsto žmogaus oda ar kvėpavimo takų sekretais.

Beždžionių raupai turi dvi pagrindines genetines linijas (klades): Centrinės Afrikos (Kongo baseino) kladą, kuri yra pavojingesnė ir Vakarų Afrikos kladą, kuri sukelia švelnesnius simptomus.

Simptomai

Beždžionių raupų simptomai paprastai atsiranda per 5–21 dieną po užsikrėtimo, o ligos eiga gali trukti 2–4 savaites. Simptomai dažnai skirstomi į dvi pagrindines fazes: pradinę ir bėrimo fazę.

Pradiniai simptomai:

• Karščiavimas (dažnai pirmasis požymis).
• Galvos skausmas.
• Raumenų ir sąnarių skausmai.
• Limfmazgių padidėjimas (skiriamasis simptomas, kuris padeda atskirti beždžionių raupus nuo raupų).
• Bendras nuovargis ir silpnumas.

Bėrimo fazė:
Po kelių dienų nuo pirmųjų simptomų atsiranda bėrimas, kuris pereina kelias stadijas: dėmelės → papulės → pūslelės → pustulės → šašai.

• Bėrimas paprastai prasideda veide, o vėliau išplinta į kitas kūno dalis, įskaitant rankas, kojas, delnus ir padus.
• Pūslelės gali būti skausmingos arba niežtinčios.
• Gijimo metu pustulės džiūsta ir formuoja šašus, kurie galiausiai nukrenta.

Sunkesniais atvejais bėrimas gali paveikti akis, burną ar lytinius organus, o tai sukelia papildomų komplikacijų.

Beždžionių raupų perdavimas

Virusas perduodamas įvairiais būdais:

• Per gyvūnus. Kontaktas su užkrėstais gyvūnais (pvz., graužikais ar beždžionėmis) arba jų skysčiais, įkandimai ar įdrėskimai.
• Per žmones. Virusas gali būti perduotas per glaudų kontaktą su užkrėsto žmogaus oda, skysčiais ar kvėpavimo takų sekretais.
• Per užkrėstus objektus. Kontaktas su užkrėstais daiktais, pavyzdžiui, drabužiais, patalyne ar kitais paviršiais.

Kas yra labiausiai rizikuojantys asmenys?

Tam tikros žmonių grupės yra labiau linkusios užsikrėsti beždžionių raupais:

• Sveikatos priežiūros darbuotojai, kurie rūpinasi užsikrėtusiais pacientais.
• Žmonės, gyvenantys arba dirbantys netoli viruso endeminių regionų.
• Žmonės, kurie liečiasi su užkrėstais gyvūnais ar jų produktais.
• Tie, kurie neturi imuniteto nuo raupų, nes raupų vakcinacija daugelyje šalių buvo sustabdyta XX a. pabaigoje.

Diagnostika

Beždžionių raupai dažniausiai diagnozuojami remiantis klinikiniais simptomais, tačiau norint patvirtinti diagnozę, atliekami laboratoriniai tyrimai:

• Polimerazės grandininės reakcijos (PCR) tyrimai. Jie leidžia aptikti viruso genetinę medžiagą.
• Serologiniai tyrimai. Padeda nustatyti antikūnus prieš virusą.

Kadangi beždžionių raupai gali būti painiojami su kitomis ligomis (pvz., vėjaraupiais ar sifiliu), svarbu pasikonsultuoti su gydytoju ir atlikti tinkamus tyrimus.

Gydymas

Specifinio gydymo beždžionių raupams nėra, tačiau dauguma žmonių pasveiksta savaime per kelias savaites. Gydymas dažniausiai yra simptominis ir apima:

• Karščiavimą mažinančius vaistus.
• Skysčių balansą palaikančias priemones.
• Antihistamininius vaistus niežėjimui mažinti.
• Antibakterinius vaistus, jei atsiranda antrinės infekcijos.

Sunkesniais atvejais gali būti naudojami antivirusiniai vaistai, tokie kaip tecovirimatas, kuris yra skirtas ortopoksvirusų sukeltoms infekcijoms gydyti.

Prevencija

Kadangi beždžionių raupai yra zoonozinė infekcija, pagrindinis prevencijos būdas yra sumažinti kontaktą su užkrėstais gyvūnais ir žmonėmis. Štai keletas prevencijos priemonių:

1. Venkite kontakto su laukiniais gyvūnais. Nelieskite graužikų, beždžionių ar kitų galimų viruso nešiotojų.
2. Higiena. Reguliariai plaukite rankas su muilu ir vandeniu arba naudokite dezinfekcinį skystį.
3. Apsauga nuo užkrėstų daiktų. Venkite dalytis patalyne, drabužiais ar kitais daiktais, kurie galėjo liestis su užsikrėtusiu asmeniu.
4. Vakcinacija. Seniau naudota raupų vakcina gali suteikti dalinę apsaugą nuo beždžionių raupų. Šiuolaikinės vakcinos, tokios kaip JYNNEOS, taip pat yra skirtos užkirsti kelią infekcijai.

Dabartinė situacija

Nors beždžionių raupai ilgą laiką buvo endeminiai tik tam tikrose Afrikos šalyse, pastaraisiais metais užregistruota atvejų įvairiuose pasaulio regionuose, įskaitant Europą, Šiaurės Ameriką ir Aziją. Dėl globalizacijos, gyvūnų prekybos ir didėjančio žmonių mobilumo virusas lengviau plinta už endeminių teritorijų ribų.

Visuomenės sveikatos specialistai ragina būti budriems, ypač jei keliaujate į regionus, kur liga yra paplitusi, arba turite kontaktą su užsikrėtusiais asmenimis.

Dažniausiai užduodami klausimai apie beždžionių raupus

Ar beždžionių raupai yra pavojingi?

Beždžionių raupai paprastai yra mažiau pavojingi nei raupai, kurie buvo išnaikinti, tačiau jie gali sukelti rimtų komplikacijų. Sunkesni atvejai dažniau pasitaiko žmonėms su nusilpusia imunine sistema, mažiems vaikams ar žmonėms, sergantiems gretutinėmis ligomis. Centrinės Afrikos klado sukelti beždžionių raupai gali būti mirtini iki 10% atvejų, tačiau Vakarų Afrikos kladas yra daug švelnesnis.

Kaip galima atskirti beždžionių raupus nuo kitų odos ligų, tokių kaip vėjaraupiai?

Beždžionių raupai dažnai painiojami su vėjaraupiais, tačiau yra keli esminiai skirtumai. Pagrindinis beždžionių raupų bruožas yra padidėję limfmazgiai, kurie paprastai nepasireiškia sergant vėjaraupiais. Be to, beždžionių raupų bėrimas dažniausiai yra skausmingas ir pasireiškia visame kūne, įskaitant delnus ir padus, ko nėra būdinga vėjaraupiams.

Ar beždžionių raupų virusas gali būti perduodamas per orą?

Taip, virusas gali plisti per kvėpavimo takus, tačiau oro perdavimo rizika paprastai yra mažesnė nei glaudaus kontakto. Virusas perduodamas per didelius kvėpavimo takų lašelius, todėl glaudus ir ilgalaikis kontaktas su užsikrėtusiu asmeniu yra būtinas, kad virusas būtų perduotas šiuo būdu. Taip pat didelę riziką kelia kontaktas su užkrėsta oda ar kūno skysčiais.

Ar seniau skiepyti nuo raupų žmonės yra apsaugoti nuo beždžionių raupų?

Raupų vakcina suteikia tam tikrą kryžminį imunitetą nuo beždžionių raupų, nes abu virusai yra artimi. Tyrimai rodo, kad raupų vakcina gali sumažinti beždžionių raupų užsikrėtimo riziką ir palengvinti simptomus, jei infekcija vis dėlto pasireiškia. Tačiau skiepijimo nuo raupų programos buvo sustabdytos daugelyje šalių 1980-aisiais, todėl jaunesnė karta neturi šio imuniteto.

Ar beždžionių raupai gali būti gydomi namuose?

Švelnesniais atvejais beždžionių raupai gali būti valdomi namuose, jei laikomasi tinkamos izoliacijos, poilsio režimo ir gydymo simptomams palengvinti. Tačiau būtina kreiptis į gydytoją, kad būtų patvirtinta diagnozė ir įvertinta būklės sunkumas. Sunkesniais atvejais gali prireikti hospitalizacijos, ypač jei atsiranda komplikacijų ar antrinių infekcijų.

Beždžionių raupai yra reta, bet potencialiai pavojinga infekcija, kuri reikalauja tinkamo dėmesio ir atsargumo. Laikantis higienos taisyklių, vengiant kontakto su laukiniais gyvūnais ir naudojant vakcinacijas, galima sumažinti užsikrėtimo riziką.

Jei pastebėjote simptomus, panašius į beždžionių raupų požymius, nedelsdami kreipkitės į gydytoją, kad būtų nustatyta diagnozė ir pradėtas gydymas. Ankstyva diagnozė ir tinkama priežiūra yra esminiai veiksniai, užtikrinantys greitą ir sėkmingą pasveikimą.