Per daug druskos gali pakenkti ne tik širdžiai, bet ir psichinei sveikatai
Kai girdime apie druską ir sveikatą, dažniausiai galvojame apie kraujospūdį ar širdies ligas. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad per didelis druskos vartojimas gali kenkti ir mūsų smegenims – nuotaikai, atminčiai, net gebėjimui susikaupti. Kaip tai įmanoma? Pasinerkime giliau – ir galbūt pažvelgsite į sūrią silkę ar bulvių traškučius visai kitaip.
Sūrus gyvenimas – rūgšti nuotaika
Tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis vis dažniau rodo ryšį tarp per didelio natrio suvartojimo ir padidėjusio nerimo, depresijos simptomų bei emocinio nestabilumo. Kodėl? Mokslininkai įtaria, kad druska veikia nervų sistemą – keičia neurotransmiterių (pvz., serotonino, dopamino) balansą. Šie junginiai tiesiogiai susiję su mūsų nuotaika ir emocine pusiausvyra. Kitaip tariant, per daug druskos gali išmušti smegenų „laimės termometrą“ iš pusiausvyros.
Smegenų uždegimas – slaptas druskos pavojus
Naujausi tyrimai rodo, kad didelis druskos kiekis gali sukelti uždegiminius procesus smegenyse. Ypač paveikiamas hipokampas – zona, atsakinga už mokymąsi ir atmintį. Tai tarsi lėtai deganti ugnis, kuri nepastebimai silpnina smegenų funkcijas. Uždegimas smegenyse siejamas su depresija, Alzheimerio liga, net šizofrenija. Taigi, kasdien viršijant druskos normą, rizikuojame ne tik širdimi, bet ir mąstymo aiškumu.
Ką sako mokslas – ir kiek per daug?
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja neviršyti 5 gramų druskos per dieną – tai apie vieną arbatinį šaukštelį. Vis dėlto dauguma žmonių suvartoja dvigubai daugiau, net to nesuprasdami. Didžioji dalis druskos slepiasi ne druskinėje, o perdirbtame maiste: duonoje, sūriuose, padažuose, mėsos gaminiuose. Net saldūs produktai gali turėti natrio. Tai primena ledkalnį – matome tik viršūnę, bet tikroji rizika slypi giliau.
Druska ir stresas – pavojinga draugystė
Kai patiriame stresą, mūsų organizmas išskiria daugiau hormonų – kortizolio, adrenalino. Šie hormonai didina kraujospūdį, o jei dar pridedame daug druskos – efektas sustiprėja. Tačiau tyrimai rodo, kad per didelis natrio kiekis gali ir pats skatinti streso hormonų išsiskyrimą. Tai užburtas ratas: stresas – daugiau druskos – dar daugiau streso. Ir viskas tuo metu, kai manome, kad tiesiog norime „ko nors skanaus“.
Ar verta atsisakyti druskos visai?
Ne. Druska būtina mūsų organizmui – ji padeda reguliuoti skysčių balansą, raumenų veiklą, nervų impulsus. Tačiau kaip ir su daug kuo – svarbu saikas. Verčiau rinktis natūralų maistą, skaityti etiketes, eksperimentuoti su žolelėmis ir prieskoniais, kurie gali pakeisti druską. Kai sumažiname druskos kiekį, skonio receptoriai prisitaiko – ir net nedidelis sūrumas tampa malonus. O svarbiausia – jūsų širdis, smegenys ir emocijos padėkos už šį pokytį.
Druskos detoksas – mažais žingsniais į didelį pokytį
Nereikia visko mesti iš karto. Pirmas žingsnis – sąmoningumas. Pradėk nuo mažų dalykų: gamink daugiau namuose, nes tik tu žinai, kiek druskos įdėjai. Rinkis natūralų, šviežią maistą – vaisius, daržoves, ankštinius, riešutus. Išbandyk prieskonių jėgą: česnakas, imbieras, citrina, rozmarinas ar net cinamonas gali suteikti patiekalams gilų skonį be nė lašelio druskos. Ir nepamiršk – skonio pojūčiai keičiasi. Kas šiandien atrodo blanku, po kelių savaičių taps nauju normaliu. Ir, svarbiausia, tavo kūnas tai pastebės – geresnė nuotaika, mažesnis stresas, aiškesnis protas.
Mažiau druskos – daugiau proto ramybės
Per didelis druskos vartojimas – tai tylus kenkėjas, kuris ne tik pakelia kraujospūdį, bet ir suskaldo mūsų emocinį stabilumą. Smegenys nėra atskirtos nuo likusio kūno – jos reaguoja į kiekvieną maistinį pasirinkimą. Sūrus maistas gali trumpam suteikti malonumo, bet ilgainiui kainuoti ramybę, dėmesio koncentraciją, net miegą. Tad kitą kartą, kai norėsis griebti bulvių traškučių pakelį ar papildomai pasūdyti patiekalą, stabtelėk. Galbūt tavo protas ir širdis kaip tik tuo metu prašo šiek tiek mažiau – kad gyventum šiek tiek geriau.
Monika Jankauskienė
Žurnalistė, kuri rašo ne tik apie sveikatą, bet ir apie žmones, jų istorijas, kasdienius pasirinkimus ir sprendimus, kurie keičia gyvenimą. Jos tekstai – tai ne sausos žinios, o gyvi pasakojimai, kurie įkvepia rūpintis savimi, sustoti ir išgirsti, ką sako kūnas.
Nuo pirmojo interviu su gydytoju kaimo ambulatorijoje iki šiandienos pokalbių su pasaulinio lygio sveikatos ekspertais – Monika išmoko vieną paprastą tiesą: kiekvienas žmogus turi teisę suprasti savo sveikatą. Todėl ji rašo taip, kad suprastų visi – nuo močiutės, verdančios arbatą nuo kraujospūdžio, iki jaunuolio, ieškančio tiesos tarp sveikatingumo mitų.
Monikos straipsniai atpažįstami iš šilto tono, patikimos informacijos ir pagarbaus požiūrio į skaitytoją. Ji nebijo kalbėti apie jautrias temas – nuo lėtinių ligų iki emocinės sveikatos, nuo kasdienės mitybos iki sveikatos sistemų spragų. Viskas tam, kad žmogus jaustųsi ne pamokytas, o suprastas ir padrąsintas.
