Ilgiausiai pasaulyje gyvenantys žmonės turi šiuos 5 bendrus įpročius

Jei turėtume stebuklingą eliksyrą ilgaamžiškumui, tikriausiai kiekvienas mielai išgertume gurkšnį. Tačiau stebuklo nereikia – pasaulyje egzistuoja vadinamosios „Mėlynosios zonos“, kur žmonės gyvena gerokai ilgiau nei vidutiniškai, dažnai sulaukia 90 ar net 100 metų, ir – svarbiausia – tai daro būdami sveiki. Kokia jų paslaptis? Pasirodo, tai nėra nei genetika, nei ypatingi papildai. Tai – paprasti, bet nuosekliai praktikuojami gyvenimo būdo įpročiai, kuriuos galime pritaikyti ir mes.

Judėjimas – kasdien, bet be sporto salės

Pamėgink pamiršti intensyvias treniruotes ar valandas ant bėgimo takelio. Ilgaamžiai judesių gauna natūraliai – dirbdami soduose, vaikščiodami pėsčiomis, lipdami laiptais, prižiūrėdami namus. Judėjimas jų gyvenime – ne tik fizinis aktyvumas, o natūrali kasdienybės dalis. Okinavos močiutės kiekvieną rytą pradeda tempimo pratimais, sardiniečiai – vaikščiodami po kalnus, o Nikojos gyventojai – dirbdami žemę.

Jų filosofija paprasta: kūnas sukurtas judėti, tad reikia jam duoti tai, kam jis sukurtas. Ir tam nebūtina sporto klubo narystė – užtenka tiesiog daugiau vaikščioti, rečiau naudotis automobiliu ir būti aktyviems buityje.

Prasmės jausmas – „kodėl“ kiekvienai dienai

Japonijoje tai vadinama „ikigai“, o Kosta Rikoje – „plan de vida“. Tai gyvenimo prasmė, jausmas, kad esi reikalingas, kad turi dėl ko keltis ryte. Ilgaamžiai ne tiesiog „leidžia laiką“, jie gyvena su tikslais – kad ir kokie kuklūs jie būtų. Tai gali būti daržas, anūkų priežiūra ar bendruomenės veikla.

Psichologai patvirtina – prasmės jausmas sumažina streso hormonų kiekį, stiprina imunitetą ir netgi prisideda prie ilgesnio gyvenimo. Tiesiog gyvenimas, kuris turi kryptį, tampa ilgesnis – ir kokybiškesnis.

Streso mažinimas – kasdienis ritualas

Gyvenimas be streso neegzistuoja, bet ilgaamžiai žino, kaip su juo susitvarkyti. Sardinijoje popietės skirtos pokalbiams su draugais, Okinavoje – maldai ir meditacijai, o Lomo Lindo bendruomenėje – gamtos kontempliacijai. Jų paslaptis – reguliarus, sąmoningas poilsis.

Tyrimai rodo, kad net trumpas kasdienis ritualas – 10 minučių tylos, kvėpavimo pratimų ar tiesiog ramaus pasivaikščiojimo – gali žymiai sumažinti kortizolio kiekį, pagerinti širdies veiklą ir stiprinti emocinį atsparumą.

Maistas – mažiau, bet geriau

Ilgaamžių lėkštėse – daugiausia augalinės kilmės maistas. Daržovės, ankštiniai, riešutai, sveiki grūdai, vaisiai – pagrindiniai jų raciono herojai. Mėsa – retas svečias, dažniausiai valgoma tik keletą kartų per mėnesį. Sardinai kartais valgo avieną, okinaviečiai – žuvį, bet dažniausiai jų baltymų šaltinis yra tofu ar pupelės.

Be to, ilgaamžiai linkę laikytis saiko – Okinavos gyventojai praktikuoja „hara hachi bu“ principą, reiškiantį „valgyk iki 80% sotumo“. Tai padeda ne tik kontroliuoti svorį, bet ir išvengti virškinimo problemų bei lėto metabolizmo.

Tvirti socialiniai ryšiai – bendruomenė yra viskas

Bene stipriausias bendras ilgaamžių bruožas – glaudūs socialiniai ryšiai. Jie ne vieniši, jie nuolat apsupti žmonių. Okinavoje egzistuoja „moai“ – draugų grupės, kurios palaiko viena kitą visą gyvenimą. Sardinijoje – šeimos susitikimai, kuriose senoliai yra pagarbių patarėjų pozicijose. Lomo Lindo gyventojai – septintosios dienos adventistai – palaiko stiprią religinę ir bendruomeninę struktūrą.

Šis socialinis saugumas ir emocinis artumas – neįkainojamas „vaistas“ nuo depresijos, vienatvės ir net širdies ligų. Tyrimai rodo, kad žmonės su tvirtais ryšiais gyvena ne tik laimingiau, bet ir ilgiau.

Taigi, ilgaamžiškumas – tai ne loterija. Tai pasirinkimai, kuriuos galime pradėti daryti jau šiandien. Nes galbūt ilgiausiai gyvenančių žmonių paslaptis slypi ne stebuklingame vandenyje ar tolimame kalnų kaimelyje, o mūsų pačių kasdieniuose įpročiuose.