Inkstų uždegimo priežastys

Inkstų uždegimą, dar vadinamą nefritu, gali sukelti daugybė veiksnių, įskaitant infekcijas, imuninės sistemos sutrikimus, genetinius polinkius ir tam tikrų vaistų ar cheminių medžiagų poveikį. Ši būklė gali būti ūmi, kai simptomai pasireiškia staiga, arba lėtinė, kai ji vystosi palaipsniui ir progresuoja per ilgesnį laiką.

Infekcijos yra viena dažniausių priežasčių, ypač jei bakterijos iš šlapimo takų pasiekia inkstus. Dažniausiai tai susiję su bakterijomis, kurios natūraliai randamos žarnyne, pavyzdžiui, Escherichia coli. Tokia infekcija gali atsirasti dėl negydomos šlapimo pūslės infekcijos, šlapimo takų obstrukcijos arba prastos higienos.

Kita dažna priežastis yra autoimuninės ligos, kai organizmo imuninė sistema puola savo audinius. Tai gali sukelti inkstų uždegimą, pažeidžiant jų gebėjimą filtruoti kraują. Sisteminė raudonoji vilkligė ar IgA nefropatija yra dažni autoimuniniai sutrikimai, susiję su nefritu.

Vaistų sukeltas inkstų uždegimas, dar vadinamas intersticiniu nefritu, gali pasireikšti kaip alerginė reakcija į tam tikrus medikamentus, tokius kaip antibiotikai, nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai ar chemoterapiniai preparatai. Be to, inkstų audinius gali pažeisti toksinai, sunkieji metalai ar cheminės medžiagos.

Genetiniai faktoriai taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Paveldimos ligos, tokios kaip Alporto sindromas, sukelia uždegimą ir inkstų funkcijos sutrikimus, kurie dažnai progresuoja į lėtinę inkstų ligą.

Lėtinės sveikatos problemos, tokios kaip diabetas ar aukštas kraujospūdis, yra dar viena svarbi inkstų uždegimo priežastis. Šios būklės lėtai pažeidžia inkstų kraujagysles ir mažina jų gebėjimą efektyviai filtruoti kraują.

Kartais inkstų uždegimą sukelia šlapimo takų obstrukcijos, atsirandančios dėl šlapimo pūslės ar šlapimtakių akmenų, prostatos problemų ar įgimtų šlapimo takų defektų. Šie veiksniai gali trukdyti šlapimo nutekėjimui ir sudaryti palankias sąlygas bakterijoms daugintis.

Nėštumas taip pat gali padidinti inkstų uždegimo riziką. Dėl hormoninių pokyčių ir gimdos spaudimo šlapimo nutekėjimas gali sutrikti, o tai skatina infekcijų vystymąsi.

Inkstų uždegimas gali būti sudėtingas procesas, kurį dažnai sukelia keli veiksniai vienu metu. Tinkama diagnostika ir gydymas yra būtini, kad būtų išvengta ilgalaikių inkstų funkcijos pažeidimų.

Rizikos veiksniai

Inkstų uždegimo rizikos veiksniai yra įvairūs ir priklauso nuo genetinių, sveikatos bei gyvenimo būdo aspektų. Kai kurie žmonės yra labiau linkę susirgti nefritu dėl paveldimų polinkių ar esamų sveikatos sutrikimų, kurie didina uždegimo tikimybę.

Genetika yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių. Jei šeimoje yra buvę inkstų ligų atvejų, rizika susirgti nefritu padidėja. Paveldimos būklės, tokios kaip Alporto sindromas, tiesiogiai veikia inkstų funkciją ir gali lemti uždegimo atsiradimą.

Imuniteto sutrikimai taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Autoimuninės ligos, pavyzdžiui, sisteminė raudonoji vilkligė ar IgA nefropatija, sukelia uždegimą, nes organizmo imuninė sistema klaidingai puola inkstų audinius. Be to, nusilpęs imunitetas, kurį gali lemti lėtinės infekcijos, vėžys ar ilgalaikis stresas, didina jautrumą bakterinėms ir virusinėms infekcijoms, kurios gali pažeisti inkstus.

Tam tikros lėtinės ligos, tokios kaip diabetas ar aukštas kraujospūdis, yra dažnos inkstų uždegimo priežastys. Diabetas ilgainiui pažeidžia kraujagysles ir mažina inkstų filtravimo gebėjimus, o hipertenzija gali sukelti glomerulų pažeidimus, kurie skatina uždegimą.

Šlapimo takų problemos, pavyzdžiui, obstrukcijos dėl akmenų ar prostatos padidėjimo, taip pat padidina nefrito riziką. Jos sukelia šlapimo susilaikymą ir sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis.

Tam tikrų vaistų vartojimas ar cheminių medžiagų poveikis, pavyzdžiui, ilgalaikis nesteroidinių priešuždegiminių vaistų vartojimas, gali sudirginti inkstų audinius ir sukelti intersticinį nefritą.

Kita svarbi grupė yra nėščiosios, kurioms dėl hormoninių pokyčių ir padidėjusios gimdos spaudimo padidėja infekcijų rizika. Taip pat rizika didėja vyresniame amžiuje, kai natūraliai mažėja inkstų gebėjimas atsistatyti po pažeidimų.

Rizikos veiksnių supratimas padeda užkirsti kelią inkstų uždegimui. Tinkama sveikatos priežiūra, reguliarūs tyrimai ir gyvenimo būdo pokyčiai gali sumažinti ligos atsiradimo tikimybę.

Inkstų uždegimas, arba nefritas, dažniausiai išsivysto dėl bakterijų ar kitų patogenų patekimo į inkstus, taip pat dėl imuninės sistemos reakcijų, kurios pažeidžia inkstų audinius. Uždegimas plinta priklausomai nuo jo kilmės – bakterinės infekcijos atveju dažniausiai iš šlapimo takų, o autoimuninėse būklėse dėl organizmo imuninės sistemos veiklos sutrikimų.

Bakterinės infekcijos atveju pagrindinis plitimo kelias yra iš šlapimo takų į inkstus. Infekcija paprastai prasideda šlaplėje ar šlapimo pūslėje ir, jei nėra gydoma, kyla aukštyn, pasiekdama inkstus. Šis procesas dažniausiai susijęs su bakterijomis, tokiomis kaip Escherichia coli, kurios yra natūraliai randamos žarnyne. Jei bakterijos patenka į šlapimo takus dėl netinkamos higienos, šlapimo nutekėjimo sutrikimų ar susilpnėjusio imuniteto, jos gali migruoti iki inkstų ir sukelti uždegimą.

Šlapimo nutekėjimo sutrikimai, tokie kaip šlapimo pūslės akmenys ar padidėjusi prostata, dažnai sukelia šlapimo sąstovį, o tai sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis ir plisti į inkstus. Taip pat infekcija gali pasiekti inkstus per kraują, jei bakterijos ar kiti patogenai išplinta iš kitų kūno sričių, pavyzdžiui, esant sepsiui ar kitai sisteminei infekcijai.

Autoimuninėse ligose inkstų uždegimas nėra tiesiogiai susijęs su bakterijų plitimu. Vietoj to, organizmo imuninė sistema klaidingai atakuoja inkstų audinius, sukelia uždegiminę reakciją ir pažeidžia jų funkciją. Šios būklės, tokios kaip sisteminė raudonoji vilkligė ar IgA nefropatija, sukelia uždegimą dėl per stiprios ar neteisingos imuninės reakcijos.

Virusai, tokie kaip hepatitas B ar C, taip pat gali sukelti inkstų uždegimą. Jie dažnai plinta per kraują ir pažeidžia inkstų kraujagysles arba glomerulus, sukeldami uždegiminį atsaką.

Tam tikrais atvejais inkstų uždegimą gali sukelti cheminės medžiagos, vaistai ar toksinai, kurie patenka į organizmą ir pažeidžia inkstų audinius. Ši uždegimo forma paprastai nėra susijusi su infekcija, tačiau ji gali imituoti bakterinio nefrito simptomus.

Inkstų uždegimo plitimas ir kilmė priklauso nuo individualių veiksnių, tokių kaip sveikatos būklė, imuninė sistema ir anatominiai ypatumai. Laiku gydant infekcijas ir tinkamai rūpinantis sveikata, galima sumažinti riziką, kad uždegimas paveiks inkstus.

Pagrindiniai inkstų uždegimo simptomai

Pagrindiniai inkstų uždegimo simptomai gali būti įvairūs, priklausomai nuo ligos tipo, sunkumo ir jos atsiradimo priežasties. Dažniausiai šie simptomai yra aiškiai pastebimi, tačiau kai kuriais atvejais jie gali būti subtilūs ir progresuoti palaipsniui.

• Skausmas apatinėje nugaros dalyje arba šonuose yra vienas iš dažniausių inkstų uždegimo požymių. Šis skausmas paprastai jaučiamas vienoje ar abiejose pusėse ir gali būti aštrus arba maudžiantis.
• Dažnas ir skausmingas šlapinimasis būdingas, ypač jei uždegimą sukėlė bakterinė infekcija. Pacientai gali jausti deginimo pojūtį šlapinantis arba nuolatinį norą šlapintis, nors šlapimo kiekis yra nedidelis.
• Drumstas arba nemalonaus kvapo šlapimas dažnai rodo bakterijų buvimą šlapime. Tai taip pat gali būti kartu su pūlių priemaišomis, kurios atsiranda dėl infekcijos.
• Kraujo priemaišos šlapime, dar vadinamos hematurija, yra nerimą keliantis simptomas. Šlapimas gali būti rausvas, rusvas ar net raudonos spalvos, priklausomai nuo kraujo kiekio.
• Patinimas aplink akis, rankose ar kojose atsiranda dėl skysčių kaupimosi organizme, kai inkstai nesugeba tinkamai pašalinti perteklinio skysčio. Šis patinimas ypač pastebimas ryte arba po ilgo sėdėjimo.
• Padidėjęs kraujospūdis yra dažnas inkstų uždegimo simptomas, nes pažeisti inkstai negali tinkamai reguliuoti kraujo spaudimo.
• Bendras silpnumas, nuovargis arba energijos stoka dažnai pasireiškia, nes uždegimas ir sutrikusi inkstų funkcija sukelia toksinų kaupimąsi organizme.
• Karščiavimas, šaltkrėtis ar prakaitavimas būdingas ūminėms infekcijoms, tokioms kaip pielonefritas. Karščiavimas paprastai yra aukštas ir jį gali lydėti stiprus diskomfortas.
• Pykinimas arba vėmimas atsiranda, kai toksinai, kurių inkstai negali pašalinti, kaupiasi kraujyje. Tai gali būti kartu su prastu apetitu ar net visišku jo praradimu.
• Sumažėjęs šlapimo kiekis arba šlapinimosi sutrikimai rodo, kad inkstų funkcija sutriko. Tai gali reikšti, kad uždegimas paveikė gebėjimą pašalinti atliekas iš organizmo.

Šie simptomai paprastai pasireiškia kartu, tačiau jų intensyvumas gali skirtis. Pastebėjus tokius požymius, svarbu nedelsti ir kreiptis į gydytoją, kad būtų atlikti tinkami tyrimai ir pradėtas gydymas. Ankstyva diagnozė padeda išvengti rimtų komplikacijų.

Lėtinio ir ūminio inkstų uždegimo skirtumai

Inkstų uždegimas gali pasireikšti ūmine arba lėtine forma, o jų simptomai, priežastys ir poveikis sveikatai ženkliai skiriasi. Tinkamas šių dviejų būklių atskyrimas yra svarbus, nes nuo to priklauso gydymo strategijos ir ilgalaikės prognozės.

Ūminis inkstų uždegimas

Ūminis uždegimas paprastai atsiranda staiga ir progresuoja greitai, dažnai dėl aiškios priežasties, tokios kaip bakterinė infekcija. Jis gali būti lydimas ryškių simptomų, kurie stipriai veikia paciento savijautą. Dažniausiai pasireiškia ūminis pielonefritas arba ūminis glomerulonefritas.

• Priežastys: Pagrindinės priežastys yra bakterinės infekcijos, dažniausiai kilusios iš šlapimo takų, arba imuninės reakcijos, atsiradusios po infekcijos, tokios kaip streptokokinė angina.
• Simptomai: Ūminis uždegimas pasireiškia intensyviu skausmu apatinėje nugaros dalyje, aukštu karščiavimu, šaltkrėčiu, pykinimu ir dažnu, skausmingu šlapinimusi. Šlapime gali būti kraujo ar pūlių priemaišų.
• Trukmė: Simptomai paprastai trunka nuo kelių dienų iki savaitės, jei gydymas pradedamas laiku.
• Pasekmės: Jei uždegimas greitai diagnozuojamas ir gydomas, dažniausiai inkstai atsistato visiškai be ilgalaikių pažeidimų. Negydant, jis gali progresuoti į lėtinę formą arba sukelti inkstų funkcijos sutrikimą.

Lėtinis inkstų uždegimas

Lėtinis uždegimas yra ilgalaikė būklė, kuri vystosi lėtai, dažnai per mėnesius ar metus. Jis gali būti ne tokio ryškaus pobūdžio kaip ūminis uždegimas, tačiau jo poveikis inkstams yra žalingesnis ir sunkiau pataisomas.

• Priežastys: Lėtinis uždegimas dažniausiai kyla dėl negydyto ar nevisiškai išgydyto ūminio uždegimo, autoimuninių ligų, tokių kaip sisteminė raudonoji vilkligė, arba ilgalaikių sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, cukrinio diabeto ar hipertenzijos.
• Simptomai: Jie dažniausiai yra subtilūs arba progresuojantys. Tai gali būti bendras nuovargis, nežymūs patinimai, sumažėjęs šlapimo kiekis, aukštas kraujospūdis arba kartais tik laboratoriniai rodikliai, rodantys inkstų pažeidimą.
• Trukmė: Simptomai trunka ilgą laiką ir gali progresuoti, jei gydymas neatliekamas arba jei liga nepastebėta.
• Pasekmės: Lėtinis uždegimas dažnai sukelia nuolatinį inkstų funkcijos pablogėjimą, kuris gali progresuoti iki lėtinės inkstų ligos ar net visiško inkstų funkcijos nepakankamumo, reikalaujančio dializės ar transplantacijos.

Pagrindiniai skirtumai

Ūminis uždegimas yra staigus, su intensyviais simptomais ir paprastai trumpalaikis, jei gydomas tinkamai. Lėtinis uždegimas yra palaipsniui besivystantis procesas, kuris gali būti mažiau pastebimas, bet turi didesnį ilgalaikį poveikį inkstų sveikatai.

Atpažinti šių dviejų uždegimų formas yra būtina, nes ūminė forma gali būti visiškai išgydoma, o lėtinė dažnai reikalauja ilgalaikio gydymo ir gyvenimo būdo korekcijų. Laiku nustatyta diagnozė ir tinkama gydymo strategija yra esminiai veiksniai, siekiant apsaugoti inkstų sveikatą.

Inkstų uždegimas vaikams

Inkstų uždegimas, dar vadinamas nefritu, vaikams yra palyginti reta, tačiau rimta būklė, galinti paveikti jų sveikatą. Ši liga gali būti ūminė arba lėtinė, o jos simptomai ir gydymo būdai gali skirtis nuo suaugusiųjų.

Kaip pasireiškia inkstų uždegimas vaikams?

Vaikams inkstų uždegimo simptomai kartais būna ne tokie aiškūs kaip suaugusiems, tačiau tam tikri požymiai gali signalizuoti apie problemą. Pagrindiniai simptomai apima:

• Padidėjusį kūno temperatūrą, kurią gali lydėti šaltkrėtis ir prakaitavimas.
• Skausmą apatinėje nugaros dalyje ar šonuose.
• Dažną norą šlapintis arba priešingai – šlapimo sulaikymą dėl skausmo baimės.
• Kraujo priemaišas šlapime arba drumstą šlapimą su stipriu kvapu.
• Patinimus aplink akis, kojose ar pilve, ypač ryte.
• Bendrą silpnumą, nuovargį ar energijos trūkumą.
• Pykinimą, vėmimą ar prastą apetitą.

Kūdikiams ir mažiems vaikams uždegimą gali rodyti neįprastas dirglumas, sumažėjęs apetitas, vangumas ar aukšta temperatūra be aiškios priežasties.

Kas sukelia inkstų uždegimą vaikams?

Pagrindinės priežastys dažnai yra bakterinės infekcijos, kurios prasideda šlapimo takuose ir pakyla iki inkstų. Prasta higiena, ilgas šlapimo sulaikymas ar struktūriniai šlapimo takų anomalijos gali padidinti infekcijos riziką.

Autoimuninės ligos, tokios kaip Henoch-Schönlein purpura arba IgA nefropatija, taip pat gali sukelti inkstų uždegimą vaikams, kai imuninė sistema klaidingai puola inkstų audinius.

Kai kuriais atvejais nefritą gali sukelti genetinės anomalijos ar paveldimos ligos, kurios paveikia inkstų funkciją.

Kaip diagnozuojamas inkstų uždegimas vaikams?

Diagnozė apima šlapimo tyrimus, kurie parodo infekcijos ar uždegimo požymius, tokius kaip padidėjęs baltųjų kraujo kūnelių kiekis, bakterijos ar baltymai šlapime. Gali būti atliekami kraujo tyrimai inkstų funkcijai įvertinti ir nustatyti, ar nėra uždegimo. Kai kuriais atvejais gydytojas gali rekomenduoti ultragarsinį tyrimą, kad patikrintų inkstų struktūrą ir šlapimo takų būklę.

Gydymas ir priežiūra

Inkstų uždegimas vaikams dažniausiai gydomas antibiotikais, jei priežastis yra bakterinė infekcija. Jei liga susijusi su autoimuniniu procesu, gali būti naudojami priešuždegiminiai arba imuninę sistemą slopinantys vaistai.

Svarbu užtikrinti, kad vaikas vartotų pakankamai skysčių, jog būtų palaikoma tinkama šlapimo apytaka, padedanti išplauti bakterijas. Skausmą ir diskomfortą galima mažinti paskirtais vaistais arba naudojant šilumą apatinėje nugaros dalyje.

Tėvai turi atkreipti dėmesį į vaiko higieną, užtikrinti reguliarų šlapinimąsi ir vengti ilgo šlapimo sulaikymo. Jei inkstų uždegimas yra susijęs su struktūrinėmis anomalijomis, gali prireikti chirurginio gydymo.

Prevencija ir ilgalaikė priežiūra

Vaikams, kurie sirgo inkstų uždegimu, svarbu reguliariai tikrinti inkstų funkciją, kad būtų užkirstas kelias galimoms komplikacijoms, tokioms kaip lėtinis inkstų funkcijos sutrikimas. Prevencijos priemonės apima tinkamą higieną, pakankamą skysčių vartojimą ir greitą šlapimo takų infekcijų gydymą.

Laiku atpažintas ir gydomas inkstų uždegimas paprastai baigiasi visišku pasveikimu, tačiau svarbu stebėti vaiko būklę ir užtikrinti, kad uždegimas nepasikartotų.

Kaip diagnozuojamas inkstų uždegimas?

Inkstų uždegimas, arba nefritas, diagnozuojamas remiantis paciento simptomais, fizine apžiūra ir laboratoriniais bei instrumentiniais tyrimais. Tiksli ir savalaikė diagnozė yra labai svarbi, nes nuo jos priklauso gydymo efektyvumas ir galimybė išvengti komplikacijų.

Simptomų įvertinimas

Diagnozė prasideda nuo išsamios anamnezės surinkimo ir simptomų aptarimo. Gydytojas klausia apie:

• Skausmą apatinėje nugaros dalyje arba šonuose.
• Dažną ir skausmingą šlapinimąsi.
• Šlapimo pokyčius (drumstumą, kvapą, kraujo priemaišas).
• Patinimus aplink akis, rankose ar kojose.
• Nuovargį, pykinimą, karščiavimą ar kitus sisteminius simptomus.

Šie požymiai leidžia gydytojui įtarti inkstų uždegimą ir nukreipti tolimesniems tyrimams.

Laboratoriniai tyrimai

Laboratoriniai tyrimai yra pagrindinė inkstų uždegimo diagnostikos dalis. Dažniausiai atliekami šie tyrimai:

• Bendras šlapimo tyrimas. Šis tyrimas leidžia nustatyti uždegimo požymius, tokius kaip baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), baltymai, bakterijos ar kraujas šlapime.
• Šlapimo pasėlis. Šis tyrimas atliekamas siekiant identifikuoti bakterijas, sukeliančias infekciją, ir nustatyti jų jautrumą antibiotikams. Tai ypač svarbu gydymo plano sudarymui.
• Kraujo tyrimai. Bendras kraujo tyrimas gali parodyti uždegimo požymius, pavyzdžiui, padidėjusį leukocitų skaičių arba eritrocitų nusėdimo greitį (ENG). Taip pat atliekami inkstų funkcijos tyrimai, tokie kaip kreatinino ir šlapalo kiekio nustatymas kraujyje.

Instrumentiniai tyrimai

Jei laboratoriniai tyrimai rodo inkstų uždegimą arba yra įtarimų dėl struktūrinių anomalijų, gydytojas gali paskirti instrumentinius tyrimus:

• Inkstų ultragarsas. Šis tyrimas padeda įvertinti inkstų struktūrą, dydį, kraujotaką ir nustatyti, ar nėra akmenų, cistų ar kitų pažeidimų.
• Kompiuterinė tomografija (KT) arba magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Jie naudojami, kai reikia detalesnių vaizdų arba įtarimų dėl sudėtingesnių patologijų, pavyzdžiui, auglių ar šlapimo takų obstrukcijos.
• Cistoskopija. Šis tyrimas atliekamas, kai reikia apžiūrėti šlapimo pūslę ir šlaplę, siekiant nustatyti, ar nėra šių sričių patologijų, kurios galėtų būti susijusios su inkstų uždegimu.

Biopsija

Kai kuriais atvejais, ypač jei įtariamas autoimuninis procesas, gydytojas gali paskirti inkstų biopsiją. Šios procedūros metu paimamas mažas inkstų audinio mėginys, kuris tiriamas mikroskopu siekiant nustatyti uždegimo tipą ir sunkumą.

Diferencinė diagnostika

Inkstų uždegimas turi būti atskirtas nuo kitų ligų, kurios gali sukelti panašius simptomus, pavyzdžiui, šlapimo takų infekcijos, inkstų akmenų ar šlapimo pūslės uždegimo. Tam naudojami minėti tyrimai ir gydytojo patirtis.

Laiku diagnozavus inkstų uždegimą, galima pasirinkti tinkamiausią gydymo būdą, užkirsti kelią komplikacijoms ir užtikrinti efektyvų sveikatos atsigavimą.

Gydymas antibiotikais

Antibiotikai yra pagrindinė gydymo priemonė, kai inkstų uždegimą sukelia bakterinė infekcija, pavyzdžiui, ūminis pielonefritas. Jie reikalingi tam, kad sunaikintų infekciją sukeliančias bakterijas, sumažintų uždegimą ir užkirstų kelią infekcijos plitimui į kitas kūno vietas ar progresavimui iki sepsio.

Antibiotikų veiksmingumas priklauso nuo bakterijų tipo ir jų jautrumo pasirinktai priemonei. Prieš skiriant antibiotikus, dažniausiai atliekamas šlapimo pasėlis, siekiant nustatyti sukėlėją ir jo atsparumą vaistams.

Kada jie reikalingi?

• Esant ūminiam inkstų uždegimui su aiškiais infekcijos požymiais, tokiais kaip karščiavimas, šaltkrėtis, stiprus skausmas šonuose ir bakterijų buvimas šlapime.
• Kai laboratoriniai tyrimai patvirtina bakterinę infekciją.
• Kai yra pasikartojančios inkstų infekcijos arba šlapimo takų anomalijos, didinančios infekcijos riziką.

Kaip jie veikia infekcijos kontrolę?

Antibiotikai naikina bakterijas arba slopina jų dauginimąsi, leidžiant imuninei sistemai efektyviau kovoti su infekcija. Dažniausiai skiriami:

• Fluorochinolonai, tokie kaip ciprofloksacinas, veiksmingi prieš daugelį šlapimo takų infekcijų sukėlėjų.
• Trimetoprimas-sulfametoksazolas – dažnai naudojamas lengvesnėms infekcijoms.
• Amoksicilinas su klavulano rūgštimi – tinka kai kuriems specifiniams bakterijų tipams.
• Cefalosporinai – skiriami esant sunkesniems atvejams arba nėštumo metu.

Antibiotikai paprastai vartojami nuo 7 iki 14 dienų, priklausomai nuo infekcijos sunkumo. Jei simptomai nepraeina arba pasunkėja, gydymas koreguojamas atsižvelgiant į bakterijų jautrumo rezultatus.

Gydymas be antibiotikų

Kai inkstų uždegimas nėra bakterinės kilmės arba yra susijęs su autoimuninėmis ligomis, gydymas antibiotikais nėra veiksmingas. Tokiais atvejais taikomi kiti metodai, siekiant kontroliuoti uždegimą ir sumažinti inkstų pažeidimus.

Priešuždegiminiai vaistai

Priešuždegiminiai vaistai, pavyzdžiui, kortikosteroidai, yra naudojami autoimuninės kilmės inkstų uždegimui, pavyzdžiui, glomerulonefritui. Jie sumažina imuninės sistemos sukeliamą uždegimą, apsaugo inkstų audinius nuo tolesnio pažeidimo ir padeda normalizuoti inkstų funkciją.

Imunosupresantai

Esant sunkiems autoimuniniams procesams, pavyzdžiui, lupuso nefritui, gali būti skiriami imunosupresantai, tokie kaip ciklofosfamidas ar mikofenolato mofetilis. Šie vaistai slopina imuninę sistemą, užkertant kelią uždegimui, tačiau juos vartojant būtina griežtai stebėti gydytojo dėl galimo šalutinio poveikio.

Kiti gydymo metodai

• Diuretikai: Naudojami skysčių pertekliui organizme pašalinti ir patinimams mažinti.
• Antihipertenziniai vaistai: Padeda kontroliuoti kraujospūdį, kuris dažnai pakyla sergant inkstų uždegimu.
• Plazmaferezė: Naudojama sunkių autoimuninių būklių atveju, siekiant pašalinti iš kraujo žalingus antikūnus.
• Dializė: Taikoma, jei inkstai praranda gebėjimą pašalinti toksinus ir reguliuoti skysčių balansą.

Kada pasirenkamas gydymas be antibiotikų?

• Kai inkstų uždegimas yra autoimuninės kilmės.
• Kai yra intersticinis nefritas, sukeltas vaistų ar toksinų, kuriuos reikia pašalinti arba pakeisti.
• Kai pacientas turi lėtines inkstų ligas, reikalaujančias nuolatinio gydymo kraujospūdžiui ir skysčių balansui palaikyti.

Integruojant antibiotikų terapiją, priešuždegiminius vaistus ir gyvenimo būdo korekcijas, galima efektyviai valdyti inkstų uždegimą ir apsaugoti inkstų sveikatą.

Inkstų uždegimo komplikacijos

• Pielonefrito komplikacijos: Negydomas bakterinis uždegimas gali sukelti inkstų abscesus – pūlingas infekcijos kišenes, kurioms dažnai reikia chirurginio gydymo ar drenažo kartu su intensyvia antibiotikų terapija.
• Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas: Pasikartojantis arba negydytas uždegimas gali pažeisti inkstų audinius, sukeldamas jų funkcijos sutrikimą, dėl kurio gali prireikti dializės ar inksto transplantacijos.
• Sepsis: Bakterijos iš uždegimo vietos gali patekti į kraują, sukeldamos gyvybei pavojingą būklę – sepsį. Jis pasireiškia aukšta temperatūra, kraujospūdžio kritimu ir organų funkcijos sutrikimu.
• Aukštas kraujospūdis: Uždegimas gali paveikti inkstų gebėjimą reguliuoti kraujo spaudimą, dėl ko išsivysto hipertenzija, kuri ilgainiui pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą.
• Inkstų randėjimas: Ilgalaikis uždegimas sukelia inkstų audinių fibrozę, mažinančią organo funkciją ir didinančią lėtinio nepakankamumo riziką.
• Elektrolitų disbalansas: Sutrikusi elektrolitų pusiausvyra gali sukelti raumenų silpnumą, širdies ritmo sutrikimus ir bendrą organizmo veiklos sutrikimą.
• Anemija: Dėl sumažėjusios eritropoetino gamybos sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių kiekis, o tai lemia energijos stoką ir bendrą silpnumą.
• Kaulų ligos: Uždegimas gali paveikti kalcio ir fosforo metabolizmą, sukeldamas kaulų silpnumą ar ligas.
• Nėščiųjų komplikacijos: Inkstų uždegimas nėštumo metu padidina priešlaikinio gimdymo ir mažo gimimo svorio riziką, reikalauja specialaus dėmesio ir gydymo.

Reguliari sveikatos būklės kontrolė ir ankstyvas gydymas gali padėti išvengti šių komplikacijų.