Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas

    0

    Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas (DDS) yra psichikos sveikatos būklė, pasižyminti nuolatiniais ar pasikartojančiais depersonalizacijos ir derealizacijos epizodais, kurie gali smarkiai trukdyti asmens kasdieniniam gyvenimui. Depersonalizacija apibūdinama kaip jausmas, kad esi atsiribojęs nuo savo kūno, minties procesų ar jausmų, lyg stebėtum save iš šalies. Derealizacija yra suvokimo sutrikimas, kai pasaulis ar aplinka atrodo nereali, svajoniška ar iškreipta.

    Šie sutrikimo epizodai gali kelti didelį nerimą ir baimę, kad asmuo praranda protą ar susiduria su realybės netekimu. Nors daugelis žmonių gali patirti trumpalaikius depersonalizacijos ar derealizacijos epizodus, ypač per stiprų stresą ar traumą, DDS pasižymi tuo, kad šie simptomai yra ilgalaikiai ar pakartotiniai ir sukelia reikšmingą diskomfortą ar socialinės, profesinės bei kitokios veiklos sutrikimą.

    Sutrikimo priežastys gali būti įvairios ir dažnai susijusios su psichologiniais veiksniais, pvz., intensyviu stresu, traumomis, nerimo sutrikimais ar depresija. Taip pat manoma, kad tam tikrą vaidmenį gali atlikti genetiniai ir biocheminiai veiksniai.

    Nors DDS gali būti sunku diagnozuoti dėl simptomų subjektyvumo ir panašumo į kitus psichikos sveikatos sutrikimus, tinkama diagnozė ir gydymas, įskaitant psichoterapiją ir kartais medikamentus, gali padėti žmonėms valdyti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.

    Simptomai

    Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas (DDS) pasireiškia dviem pagrindiniais simptomų rinkiniais: depersonalizacija ir derealizacija.

    Depersonalizacija yra jausmas, kad asmuo yra atsiribojęs nuo savo paties minties procesų, kūno ar jausmų. Asmenys gali jausti, lyg jų mintys, jausmai ar veiksmai nebūtų jų paties, o kažkieno kito. Tai gali apimti jausmą, kad žmogus yra automato būsenoje arba lyg stebėtų save iš šalies, kaip stebėtojas.

    Derealizacija apibūdinama kaip jausmas, kad aplinka yra nereali. Asmenys gali patirti pasaulį kaip svajonišką ar iškraipytą, objektai gali atrodyti neryškūs, pernelyg ryškūs ar keistai proporcingi. Laikas gali atrodyti sulėtėjęs arba pagreitėjęs.

    Abu šie simptomai gali sukelti didelį nerimą, baimę ir izoliacijos jausmą. Svarbu pabrėžti, kad asmenys, patiriantys šiuos simptomus, išlieka sąmoningi apie jų nereališkumą, skirtingai nuo psichozės, kurioje asmuo praranda realybės jausmą.

    DDS gali būti laikinas, atsirandantis dėl stipraus streso, nuovargio arba traumų, tačiau kai kuriems asmenims šie simptomai tampa ilgalaikiai ir trukdo kasdieniam gyvenimui, reikalaujant profesionalios pagalbos. Nors šie simptomai gali būti iššūkis, yra efektyvių gydymo metodų, padedančių sumažinti jų intensyvumą ir dažnumą.

    Priežastys

    Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo (DDS) priežastys yra sudėtingos ir gali būti susijusios su įvairiais veiksniais. Nors konkrečios šio sutrikimo priežastys vis dar nėra visiškai suprastos, moksliniai tyrimai ir klinikinė praktika atskleidžia kelias pagrindines priežasčių grupes:

    • Psichologiniai veiksniai: Stresas ir trauminiai įvykiai yra vieni iš pagrindinių DDS atsiradimo veiksnių. Tai gali apimti vaikystės patirtas traumas, smurtą, artimųjų netektį, avarijas ar bet kokias kitas stiprias emocines patirtis. Psichologinė teorija teigia, kad depersonalizacija ir derealizacija gali būti asmenybės gynybinė reakcija į nepakeliamą psichologinį stresą.
    • Biocheminiai veiksniai: Manoma, kad tam tikri biocheminiai pokyčiai smegenyse, ypač susiję su neurotransmiteriais, pvz., serotoninas ir dopaminas, gali turėti įtakos DDS atsiradimui. Smegenų cheminės medžiagos vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant mūsų nuotaiką, suvokimą ir elgesį.
    • Genetiniai veiksniai: Nors tiesioginis genetinis ryšys nėra aiškiai nustatytas, atliekant tyrimus buvo užfiksuota, kad šeimose, kuriose pasitaiko DDS atvejų, sutrikimas gali pasireikšti dažniau, leidžiant manyti, kad genetinis polinkis gali turėti tam tikrą įtaką.
    • Substancijų vartojimas: Narkotikų, alkoholio ar tam tikrų medikamentų, ypač psichoaktyviųjų substancijų, vartojimas gali sukelti ar paaštrinti depersonalizacijos ir derealizacijos simptomus.

    Svarbu pabrėžti, kad DDS paprastai yra daugialypės priežastys, ir įvairūs veiksniai gali sąveikauti, sukeliant sutrikimo atsiradimą ir vystymąsi. Tinkamas gydymas ir pagalba gali padėti asmenims, susiduriantiems su šiuo iššūkiu, veiksmingai tvarkytis su simptomais ir gerinti gyvenimo kokybę.

    Rizikos veiksniai

    Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo (DDS) rizikos veiksniai gali būti įvairūs ir susiję su asmeninėmis savybėmis, gyvenimo patirtimis ir išorinėmis aplinkybėmis. Pagrindiniai rizikos veiksniai yra:

    • Trauminiai įvykiai: Asmenys, patyrę fizinę ar emocinę traumą, ypač vaikystėje, pavyzdžiui, smurtą šeimoje, artimo žmogaus netektį ar sunkias avarijas, yra labiau linkę patirti DDS.
    • Intensyvus stresas: Ilgalaikis ar intensyvus stresas, susijęs su darbu, asmeniniais santykiais ar finansinėmis problemomis, gali padidinti riziką susirgti šiuo sutrikimu.
    • Psichikos sveikatos sutrikimai: Žmonės, sergantys nerimo sutrikimais, depresija ar kitomis psichikos sveikatos būklėmis, yra didesnėje rizikoje patirti depersonalizacijos ir derealizacijos simptomus.
    • Substancijų vartojimas: Narkotikų, alkoholio ir kai kurių medikamentų, ypač psichoaktyviųjų substancijų, vartojimas gali sukelti ar sustiprinti DDS simptomus.
    • Asmenybės bruožai: Asmenys su tam tikrais asmenybės bruožais, pavyzdžiui, linkę į perfekcionizmą ar turintys didesnį polinkį į introspekciją ir analizę, gali būti jautresni depersonalizacijos ir derealizacijos simptomams.
    • Genetinis polinkis: Tyrimai rodo, kad genetiniai veiksniai gali turėti įtakos DDS atsiradimui, todėl asmenys, kurių artimi giminaičiai patyrė panašius sutrikimus, gali turėti didesnę riziką.

    Atkreipiant dėmesį į šiuos rizikos veiksnius ir siekiant sumažinti jų poveikį, galima padėti užkirsti kelią DDS vystymuisi arba palengvinti jo simptomus. Svarbu ieškoti profesionalios pagalbos, jei pasireiškia sutrikimui būdingi simptomai.

    Komplikacijos

    Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas (DDS) gali sukelti įvairias komplikacijas, kurios daro įtaką asmenų gyvenimo kokybei ir bendrai sveikatai:

    • Psichologinės sveikatos problemos: Ilgalaikis DDS gali sukelti arba sustiprinti kitus psichikos sveikatos sutrikimus, tokius kaip depresija, nerimo sutrikimai, panikos priepuoliai arba socialinės fobijos.
    • Socialinės ir profesinės funkcijos sutrikimas: Sunkumai koncentruotis, atminties problemos ir nuolatinis jausmas, kad esi atsiribojęs nuo savo paties kūno ar aplinkos, gali apsunkinti darbą, mokslus ir bendravimą su kitais žmonėmis.
    • Savižudybės rizika: Asmenys, sergantys DDS, dėl didelio emocinio diskomforto ir jausmo, kad jų patirtys yra nepakeliamos, gali turėti didesnę savižudybės riziką.
    • Atsiribojimas nuo realybės: Nuolatinis jausmas, kad esi atsiribojęs nuo savo kūno ar kad aplinka yra nereali, gali sukelti atsiribojimą nuo realybės, kas savo ruožtu gali trukdyti asmens gebėjimui tinkamai funkcionuoti kasdieniame gyvenime.
    • Substancijų vartojimas: Kai kurie asmenys gali bandyti savarankiškai gydytis vartodami alkoholį, narkotikus ar kitas psichoaktyvias medžiagas, siekdami susidoroti su simptomais, kas gali sukelti priklausomybę ir kitas sveikatos problemas.

    Laiku kreipiantis pagalbos ir taikant tinkamą gydymą, įmanoma sumažinti DDS simptomus ir užkirsti kelią šioms komplikacijoms, taip pagerinant asmenų gyvenimo kokybę.

    Kada kreiptis į gydytoją

    Kreiptis į gydytoją dėl depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo (DDS) reikėtų, kai pastebimi šio sutrikimo simptomai daro įtaką jūsų gyvenimo kokybei, trukdo kasdienėms veikloms arba sukelia didelį emocinį diskomfortą. Štai kelios situacijos, kai būtina ieškoti profesionalios pagalbos:

    • Jei depersonalizacijos ar derealizacijos epizodai tampa dažni ar ilgalaikiai: Jeigu šie jausmai ne tik kartkartėmis pasireiškia, bet ir užsitęsia ar tampa intensyvesni.
    • Jei simptomai trukdo jūsų kasdieniam gyvenimui: Tai apima sunkumus atlikti darbą, mokslus, socialines ar šeimos funkcijas dėl sutrikimo simptomų.
    • Jei patiriate didelį nerimą ar depresiją: Dažnai DDS gali būti susijęs su kitomis psichikos sveikatos problemomis, tokiomis kaip nerimo sutrikimai ar depresija.
    • Jei pradedate vengti tam tikrų veiklų ar situacijų: Tai gali būti bandymas išvengti g triggerių, kurie sukelia depersonalizacijos ar derealizacijos epizodus.
    • Jei svarstote apie savižudybę ar turite minčių pakenkti sau: Tai yra skubus signalas ieškoti pagalbos, kadangi tai rodo, jog sutrikimas daro labai didelį poveikį jūsų emocinei būsenai.

    Kreipimasis pagalbos yra svarbus žingsnis siekiant gauti tinkamą diagnozę ir gydymą. Gydytojas ar psichikos sveikatos specialistas gali rekomenduoti įvairias gydymo strategijas, įskaitant psichoterapiją, medikamentus ar kitas intervencijas, kad padėtų suvaldyti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.

    Prevencija

    Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo (DDS) prevencija apima veiksmus, skirtus mažinti rizikos veiksnius ir stiprinti psichologinę atsparumą. Nors ne visada įmanoma visiškai išvengti sutrikimo, yra keletas būdų, kurie gali padėti sumažinti jo atsiradimo tikimybę:

    • Streso valdymas: Mokymasis efektyviai tvarkyti stresą per atsipalaidavimo technikas, pavyzdžiui, kvėpavimo pratimus, jogą ar meditaciją, gali padėti sumažinti streso sukeltą emocinę įtampą, kuri yra vienas iš pagrindinių DDS atsiradimo veiksnių.
    • Emocinės sveikatos priežiūra: Aktyvus emocinių problemų, pvz., depresijos ar nerimo, sprendimas su profesionalų pagalba gali užkirsti kelią depersonalizacijos ir derealizacijos simptomams.
    • Traumų apdorojimas: Asmenys, patyrę traumas, turėtų ieškoti profesionalios psichologinės pagalbos, kad apdorotų patirtus įvykius, kadangi neišspręstos traumos gali prisidėti prie DDS vystymosi.
    • Sveikas gyvenimo būdas: Subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas ir pakankamas miegas gali padėti stiprinti bendrą psichologinę ir fizinę sveikatą, taip mažinant prielaidas sutrikimo atsiradimui.
    • Substancijų vartojimo vengimas: Alkoholio, narkotikų ir kai kurių medikamentų vartojimas gali skatinti depersonalizacijos ir derealizacijos simptomus, todėl reikėtų vengti šių medžiagų.
    • Socialinė parama: Aktyvus bendravimas su šeima, draugais ir bendruomenės nariais gali padėti jaustis saugiau ir sumažinti izoliacijos jausmą, kuris gali būti susijęs su sutrikimo simptomais.

    Nors visiškai išvengti DDS gali būti sunku, šie prevencijos veiksmai gali padėti mažinti atsiradimo riziką ir palaikyti geresnę psichologinę sveikatą.

    Dažniausiai užduodami klausimai

    Kas yra depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas?

    Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas (DDS) yra psichikos sveikatos būklė, pasireiškianti nuolatiniais ar pasikartojančiais jausmais, kad asmuo yra atsiribojęs nuo savo kūno, minties procesų ar aplinkos. Tai reiškia, kad asmenys gali jausti, jog jų patirtys yra nerealesnės ar svajoniškesnės nei įprasta.

    Kokie yra pagrindiniai DDS simptomai?

    Pagrindiniai simptomai apima depersonalizaciją – jausmą, kad asmuo yra atsiribojęs nuo savo jausmų, minties procesų ar kūno, ir derealizaciją – suvokimą, kad aplinka yra nereali, svajoniška ar iškreipta.

    Kas sukelia depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimą?

    Nors tikslios priežastys nėra visiškai aiškios, manoma, kad sutrikimą gali lemti psichologinis stresas, trauminiai įvykiai, tam tikrų medžiagų, pavyzdžiui, narkotikų, vartojimas, taip pat genetiniai ir biocheminiai veiksniai.

    Kaip gydomas depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas?

    DDS gydymas paprastai apima psichoterapiją, pvz., kognityvinę elgesio terapiją, kuri padeda pacientams keisti negatyvius mąstymo modelius ir mokytis susidoroti su stresu. Kartais gali būti skiriami vaistai, pavyzdžiui, antidepresantai ar antianksiolitiniai vaistai, siekiant palengvinti su sutrikimu susijusius simptomus.

    Ar galima visiškai pasveikti nuo depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo?

    Daugelis asmenų, sergančių DDS, gali žymiai pagerinti savo būklę ir gyvenimo kokybę per terapiją ir kitas gydymo strategijas. Nors kai kuriems asmenims sutrikimas gali tęstis ilgesnį laiką, tinkamas gydymas gali padėti sumažinti simptomų dažnumą ir intensyvumą, suteikiant įrankius susidoroti su sutrikimu.

    LEAVE A REPLY

    įveskite savo komentarą!
    įveskite savo vardą čia