Disociaciniai sutrikimai

    0

    Disociaciniai sutrikimai apima psichikos būkles, kuriose sutrinka asmens sąmonės, atminties, tapatybės, emocijų, suvokimo, kūno schema, motorinės kontrolės ir elgesio integracija. Šie sutrikimai dažnai atsiranda kaip psichologinės gynybos arba streso valdymo mechanizmai, reaguojant į trauminius įvykius arba intensyvų emocinį stresą. Disociacija gali būti laikina ir susijusi su konkrečiomis situacijomis, arba ilgalaikė, daranti įtaką asmens gebėjimui funkcionuoti kasdieniame gyvenime.

    Pagrindiniai disociaciniai sutrikimai yra:

    • Disociacinė amnezija: laikini atminties praradimai, kurie gali apimti negalėjimą prisiminti svarbius asmeninius faktus, įvykius ar žmones.
    • Disociacinis identiteto sutrikimas (anksčiau vadinamas daugybinės asmenybės sutrikimu): asmuo patiria du ar daugiau atskirų tapatybių ar asmenybės būsenų, kurių kiekviena turi savo nuostatas, prisiminimus ir elgesį.
    • Disociacinė stuporo būsena: staigus judėjimo arba reagavimo į aplinką praradimas, dažnai pasireiškiantis kaip sustingimas arba nemokėjimas kalbėti.
    • Depersonalizacijos / derealizacijos sutrikimas: nuolatinis ar pasikartojantis jausmas, kad esi atsiskyręs nuo savo kūno (depersonalizacija) arba kad aplinka yra nereali, svetima ar iškreipta (derealizacija).

    Gydymas priklauso nuo sutrikimo tipo ir sunkumo, dažniausiai apimantis psichoterapiją, kartais kartu su vaistais. Svarbu kreiptis į specialistą, nes tinkamas gydymas gali padėti žmonėms atkurti asmeninę tapatybę ir gerinti jų gyvenimo kokybę.

    Simptomai

    Disociaciniai sutrikimai gali pasireikšti įvairiais simptomais, kurie priklauso nuo sutrikimo tipo, tačiau dažniausiai jie susiję su viena ar keliais šiais požymiais:

    • Atminties praradimas (amnezija): Tai gali būti laikotarpiai, kurių negalima prisiminti, susiję su kasdienėmis veiklomis, svarbiais asmeniniais faktas ar trauminiais įvykiais.
    • Tapatybės sutrikimai: Asmuo gali patirti vieną ar kelias skirtingas tapatybes, turinčias savo vardus, amžių, lyties bruožus ir net atskirus prisiminimus. Šie identiteto pasikeitimai gali būti laikini ir staigūs.
    • Depersonalizacija: Jausmas, kad esi atsiskyręs nuo savo kūno ar savęs, lyg stebėtum savo veiksmus iš šalies.
    • Derealizacija: Aplinkos suvokimo sutrikimas, kai pasaulis atrodo nerealus, svetimas ar iškraipytas.
    • Sutrikęs suvokimas laiko ir realybės: Asmuo gali netekti laiko suvokimo arba jausti, kad praeities įvykiai vyksta dabartyje.
    • Emocinio atsiribojimo jausmas: Nesugebėjimas patirti emocijų ar jausmas, kad emocijos priklauso kažkam kitam.
    • Sutrikęs judėjimas ar kalba: Asmuo gali patirti laikinus judėjimo ar kalbos sutrikimus, pavyzdžiui, negalėti judinti tam tikros kūno dalies ar prarasti gebėjimą kalbėti.

    Disociaciniai sutrikimai gali sukelti žymų diskomfortą ir apsunkinti kasdieninį funkcionavimą, todėl, pastebėjus šiuos simptomus, svarbu kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą.

    Priežastys

    Disociaciniai sutrikimai dažniausiai siejami su psichologine trauma ir intensyviu stresu. Šie sutrikimai gali būti suprantami kaip gynybinė arba adaptacinė psichikos reakcija į nepakeliamą psichologinę įtampą. Čia yra pagrindinės jų atsiradimo priežastys:

    • Psichologinė trauma: Dažniausiai disociaciniai sutrikimai susiję su ankstyvos vaikystės ar suaugusiųjų patirtomis traumomis. Tai gali būti fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas, artimo žmogaus netektis, karo patirtys ar kitos ekstremalios situacijos.
    • Nuolatinis stresas: Ilgalaikis, intensyvus stresas, įskaitant šeimos konfliktus, sunkias darbo sąlygas ar socialinę izoliaciją, taip pat gali sukelti disociacinius sutrikimus.
    • Ankstesnės psichikos ligos: Kai kuriais atvejais disociaciniai sutrikimai gali būti susiję su ankstesnėmis ar esamomis psichikos ligomis, pavyzdžiui, depresija, nerimo sutrikimais, posttrauminio streso sutrikimu (PTSS).
    • Asmenybės bruožai: Žmonės, turintys tam tikrų asmenybės bruožų, pavyzdžiui, polinkio į fantazijas ar polinkio į psichologinę disociaciją, gali būti labiau linkę išsivystyti disociacinius sutrikimus.
    • Genetiniai veiksniai: Tyrimai rodo, kad genetiniai veiksniai gali turėti tam tikrą vaidmenį disociacinių sutrikimų atsiradime, nustatant individų polinkį į streso sukeltą disociaciją.

    Nors disociaciniai sutrikimai dažniausiai siejami su neigiamomis patirtimis, svarbu paminėti, kad ne visi, patyrę traumas ar intensyvų stresą, išsivysto šiuos sutrikimus. Asmenų atsakas į traumas yra individualus ir gali priklausyti nuo daugybės veiksnių, įskaitant asmenybės savybes, socialinę paramą ir gebėjimą susidoroti su stresu.

    Rizikos veiksniai

    Disociaciniai sutrikimai gali būti sukelti ir sustiprinti įvairių rizikos veiksnių. Šie veiksniai padidina tikimybę, kad asmuo patirs disociacines reakcijas ar išsivystys disociacinis sutrikimas:

    • Ankstyva vaikystės trauma: Fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas vaikystėje yra vienas iš stipriausių disociacinių sutrikimų rizikos veiksnių.
    • Intensyvi ar ilgalaikė psichologinė trauma suaugusiems: Tai apima karo patirtis, fizinė ar seksualinė prievarta, nelaimės ar artimo žmogaus netektis.
    • Šeimos istorija: Psichikos sveikatos sutrikimų, įskaitant disociacinius sutrikimus, buvimas šeimoje gali didinti riziką.
    • Esamos psichikos sveikatos būklės: Depresija, nerimas, posttrauminio streso sutrikimas (PTSS) ir kiti psichikos sveikatos sutrikimai gali padidinti disociacinių sutrikimų atsiradimo riziką.
    • Stresą keliantys gyvenimo įvykiai: Įskaitant sunkias arba keičiančias gyvenimą situacijas, pavyzdžiui, skyrybas, darbo netekimą ar rimtą ligą.
    • Asmenybės bruožai: Polinkis į intensyvias fantazijas, polinkis į psichologinę disociaciją arba aukštas jautrumas stresui.
    • Socialinė izoliacija arba nepakankama socialinė parama: Trūkumas emocinės ar socialinės paramos tinkluose gali padidinti pažeidžiamumą psichikos sveikatos problemoms, įskaitant disociacinius sutrikimus.

    Supratimas apie šiuos rizikos veiksnius gali padėti ankstyvai atpažinti disociacinius sutrikimus ir pradėti veiksmingą gydymą.

    Komplikacijos

    Disociaciniai sutrikimai gali sukelti įvairias komplikacijas, kurios daro įtaką asmens psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat jo socialiniam funkcionavimui:

    • Psichikos sveikatos problemos: Asmenys, sergantys disociaciniais sutrikimais, yra linkę patirti kitas psichikos sveikatos problemas, įskaitant depresiją, nerimo sutrikimus, posttrauminio streso sutrikimą (PTSS) ir savižudybės mintis ar bandymus.
    • Santykių ir socialinių problemų: Disociacijos simptomai gali sunkinti tarpasmeninius santykius, mažinti socialinį įsitraukimą ir sukelti atsiribojimą nuo šeimos, draugų ir kolegų.
    • Darbo ir mokymosi sunkumai: Dėl koncentracijos sutrikimo, atminties problemų ir emocinio nestabilumo gali būti sunku įvykdyti darbo ar mokymosi užduotis, o tai gali lemti akademines ar profesines problemas.
    • Substancijų vartojimas: Kai kurie asmenys gali griebtis alkoholio ar narkotikų kaip būdo susidoroti su disociacijos simptomais, kas gali sukelti priklausomybę ir kitas sveikatos problemas.
    • Savigydos elgesys: Tai apima pernelyg didelį maisto vartojimą, piktnaudžiavimą vaistais ar netinkamą elgesį, kuris gali būti bandomas kaip būdas susidoroti su emociniu skausmu.
    • Atminties ir tapatybės problemos: Ilgalaikė disociacija gali sukelti rimtus atminties praradimus, sukeliančius sunkumus atkuriant praeities įvykius ir palaikant stabilų savo tapatybės suvokimą.

    Svarbu atpažinti ir gydyti disociacinius sutrikimus kuo anksčiau, siekiant sumažinti šių komplikacijų riziką ir pagerinti asmens gyvenimo kokybę. Psichoterapija, kartais kartu su medikamentine terapija, gali būti veiksminga gydant disociacinius sutrikimus ir jų sukeliamas komplikacijas.

    Kada kreiptis į gydytoją

    Kreiptis į gydytoją dėl disociacinių sutrikimų reikėtų, kai:

    • Patiriate nuolatinę ar pasikartojančią disociaciją: Tai gali būti jausmas, kad esate atsiskyręs nuo savo kūno ar aplinkos, patiriate realybės suvokimo pokyčius, ar turite atminties spragas, kurios apima tam tikrus laikotarpius, įvykius ar asmenines žinias.
    • Simptomai trukdo kasdieniniam funkcionavimui: Jei disociacijos epizodai trukdo jūsų darbui, mokslams, santykiams ar kitoms kasdienėms veikloms.
    • Patiriate stiprų emocinį ar psichologinį diskomfortą: Įskaitant baimę, nerimą, depresiją ar kitas stiprias emocijas, susijusias su disociacijos simptomais.
    • Turite savižudybės mintis ar elgesį: Disociacijos sutrikimai gali būti susiję su didesne savižudybės rizika, todėl svarbu nedelsiant kreiptis pagalbos, jei jaučiate, kad negalite susidoroti su savo jausmais.
    • Ankstesnė trauma: Ypač jei esate patyręs psichologinę traumą, kuri, jūsų manymu, gali būti susijusi su jūsų dabartiniais simptomais.
    • Pastebite atminties problemas: Ypač jei pastebite, kad negalite prisiminti svarbių asmeninių faktų, įvykių ar laikotarpių.
    • Jaučiate tapatybės sumaištį ar kintamumą: Tai yra, jei patiriate tapatybės pokyčius, kurie jaučiasi svetimi arba jei turite daugiau nei vieną tapatybės jausmą.

    Kvalifikuotas sveikatos priežiūros specialistas gali įvertinti jūsų simptomus, pateikti diagnozę ir parengti tinkamą gydymo planą. Ankstyvas įsikišimas gali padėti sumažinti simptomų sunkumą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

    Prevencija

    Nors visiškai išvengti disociacinių sutrikimų gali būti sudėtinga, ypač kai jie susiję su ankstyvomis traumomis ar intensyviu stresu, yra keletas prevencijos strategijų, kurios gali padėti sumažinti jų atsiradimo riziką arba sušvelninti simptomus:

    • Psichologinės pagalbos ieškojimas po traumos: Kreipimasis į psichologą ar psichoterapeutą po trauminio įvykio gali padėti apdoroti patirtas emocijas ir išvengti ilgalaikių psichikos sveikatos problemų.
    • Streso valdymo įgūdžių ugdymas: Mokymasis efektyviai tvarkyti stresą per atsipalaidavimo technikas, pavyzdžiui, kvėpavimo pratimus, meditaciją ar jogą, gali padėti sumažinti disociacijos epizodų dažnumą ir sunkumą.
    • Socialinės paramos tinklo stiprinimas: Tvirti santykiai su šeima, draugais ir bendruomenės nariais gali suteikti emocinę paramą ir sumažinti izoliacijos jausmą, kuris kartais gali sustiprinti disociacijos simptomus.
    • Sveikas gyvenimo būdas: Subalansuota mityba, pakankamas miegas ir reguliarus fizinis aktyvumas gali pagerinti bendrą psichikos ir fizinę sveikatą, sumažinant pažeidžiamumą psichikos sveikatos sutrikimams.
    • Mokymasis ir taikymas problemų sprendimo įgūdžių: Veiksmingas problemų sprendimas padeda valdyti gyvenimo iššūkius be to, kad reikėtų griebtis disociacijos kaip susidorojimo mechanizmo.
    • Ankstyvas įsikišimas: Kreipimasis dėl pagalbos, kai tik pradedate jausti, kad negalite susidoroti su savo emocijomis ar patiriate pirmuosius disociacijos simptomus, gali padėti išvengti sutrikimo progresavimo.

    Nors šios prevencijos strategijos negarantuoja visiškos apsaugos nuo disociacinių sutrikimų, jos gali padėti stiprinti psichikos sveikatą ir gerinti atsparumą psichologiniam stresui.

    Dažniausiai užduodami klausimai

    Kas yra disociaciniai sutrikimai?

    Disociaciniai sutrikimai yra psichikos sveikatos sutrikimų grupė, kurioje asmuo patiria sutrikdytą sąmonės, atminties, tapatybės, suvokimo, judėjimo ar elgesio integraciją. Tai apima simptomus, pavyzdžiui, atminties praradimą dėl svarbių asmeninių informacijų, jausmą, kad esi atsiskyręs nuo savo kūno ar aplinkos, ir netgi patirtį, kad egzistuoja daugiau nei viena tapatybė.

    Kokie yra pagrindiniai disociacinių sutrikimų simptomai?

    Pagrindiniai simptomai apima atminties spragas, depersonalizaciją (atsiskyrimą nuo savo asmenybės), derealizaciją (pasaulio suvokimo pokyčius), tapatybės sutrikimus bei keitimąsi ir sunkumus integruojant praeities įvykius. Taip pat gali būti patiriamas emocinis ir fizinis atsiribojimas nuo trauminės patirties.

    Kas sukelia disociacinius sutrikimus?

    Disociacinius sutrikimus dažniausiai sukelia intensyvios psichologinės traumos arba nuolatinis emocinis stresas. Tai gali apimti fizinę, emocinę ar seksualinę prievartą, karo patirtis, smurtinius incidentus ar netektis. Kai kuriais atvejais disociaciniai sutrikimai gali būti susiję su kitomis psichikos sveikatos problemomis.

    Kaip gydomi disociaciniai sutrikimai?

    Gydymas paprastai apima psichoterapiją, įskaitant kognityvinę elgesio terapiją, traumą apdorojančią terapiją ir kitas terapijos formas. Kartais gali būti naudojami vaistai, siekiant valdyti su sutrikimu susijusius nerimo ar depresijos simptomus. Svarbu individualus požiūris, nes gydymo efektyvumas gali skirtis tarp pacientų.

    Ar galima visiškai išgydyti disociacinius sutrikimus?

    Nors kai kurie asmenys gali visiškai atsigauti po disociacinių sutrikimų, kitiems gali prireikti ilgalaikio gydymo ir palaikymo, kad būtų suvaldyti simptomai. Sėkmingas gydymas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant sutrikimo sunkumą, paciento motyvaciją ir prieinamą socialinę bei psichologinę paramą.

    LEAVE A REPLY

    įveskite savo komentarą!
    įveskite savo vardą čia